Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 49

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Dabar papasakosiu, kaip kartą, 1994 metų spalio mėnesį man buvo nemaloniai nutikę vieną niūrų rudens rytą, kai ėjau keliu į savo Bakšėnų pradinę mokyklą, kur mokiausi ketvirtoje klasėje. Buvo tada gan apsiniaukęs ir vėsokas rudens rytas, nors ir nelijo, kada su portfeliu ant pačių ėjau jau per Bakšėnus, kai staiga iš tolo pajutau man gręsiančio rimto pavojaus grėsmę – dar nė nepriartėjęs prie pačios pradinės mokyklos pamačiau, kaip prie pat jos ant kelio laksto trys dideli ir palaidi kažkieno šunys. O aš tuo metu labai stipriai bijojau didelių šunų, tiesiog vos ne paniškai jų bijojau. Jau nebedrįsau eiti artyn pačios mokyklos, nes žinojau gerai, kad ten manęs laukia reali ir artima akistata su tais šunimis. Apie pusę valandos stovėjau ant pagrindinio Bakšėnų kelio ir sukau galvą, kaip man dabar toliau daryti, kaip saugiai pasiekti savo pradinę mokyklą. Kirsti kampą eidamas per daugiabučio kiemą irgi negalėjau, nes tokiu būdu irgi labai rizikavau susidurti su tais palaidais šunimis. O tie palaidi šunėkai nesitraukia visai nuo mokyklos niekaip, ir gana. Sunerimęs mindžikavau vietoje dar apie kitą pusvalandį, tada sugalvojau dideliu lankstu pabandyti apeiti tuos šunis, nuėjau už daugiabučio ūkinių pastatų, per svetimų daržų sklypus ir ten, iš kur jau gerai matėsi tolumoje mokyklos pastatas, pritūpęs ant žemės, ilgokai stebėjau padėtį prie pat mokyklos. Tik kai įsitikinau, kad jau tikrai yra saugu pagaliau lėkti tiesiai į savo mokyklą, kad šunys kažkur dingo, iš čia per rudeninę pievą paskubomis nulėkiau tiesiai ton mokyklon. Žinoma, tądien buvau gerokai pavėlavęs į savo pamokas...